Abstract des Autors

Physical activity of basketball players during the match is usually defined by the amount of work (distance, quantity of actions, duration, etc.) and intensity of work (frequency, rate, speed, etc.) by evaluating the interaction of these components in practice. However, duration of repeated sprints and recovery intervals are different depending on different situations of the game. The aim of this study was to determine and evaluate how different types of interval training affects physical and functional capacity of basketball players. Twelve highly trained basketball players (age 21 ± 1.9 y, weight 86.2 ± 5.8 kg, height 189.6 ± 6.8 cm, BMI 23.9 ± 1.3 kg×m-2, standing reach 247.8 ± 9.6 cm), voluntarily participated in this study. All participants had 12 ± 1.9 y of basketball training experience with ~10 h training per week. A single-group repeated-measures study design was selected for this study. The mode of interval training (IT-1 and I-T2) by manipulating the number of repetitions, rest time and SPORTO MOKSLAS / 2018, Nr. 3–4(93–94), ISSN 1392-1401 / eISSN 2424-394992length of running distance, but maintaining the same amount of work (900 meters), work to rest ratio (1 : 5) and recovery time (5 mins) was selected as independent variable. Running speed, duration, fatigue index, dynamics of recovery and response to a physical load (heart rate, oxygen quantity changes in muscle and blood lactate concentration) was evaluated as dependent variables. IT-1 consisted of three series of ten 30 meters shuttle sprints (15 + 15 m) with a change of direction of 180°, intercepted by 30 s of passive recovery. IT-2 consisted of three series of twenty 15 meters sprints, intercepted by 15 s of passive recovery.Research revealed that during different modes of interval training, influenced not only by the length of the running distance but also by the change of direction, different average running speed prevailed. During both modes of interval training, fatigue index suffered by basketball players was significantly different. Insignificant differences of oxygenation between interval trainings shows that activity of aerobic reactions is not related to the type of training. The changes of heart rate confirms this trend, but significant increase in both trainings shows fatigue of parasympathetic nervous system. Study showed that during different modes of interval training, the activity of anaerobic reactions is different. Although there was a slower running speed, longer work duration and lower fatigue index in IT-1, blood lactate concentration after training was higher by 4.49 mmol/l (p < 0.001) than IT-2. This allows to assume that part of the aerobic reactions are related to the elimination of metabolites and reimbursement of energy supplies in working muscles.

Abstract des Autors

Krepšininkų fiziniai krūviai per rungtynes dažniausiai yra apibrėžiami darbo apimtimi (įveikiamu nuotoliu, atliekamų veiksmų kiekiu, trukme ir t. t.) ir intensyvumu (veiksmų dažniu, tempu, greičiu ir t. t.), įvertinant šių komponentų sąveiką. Vis dėlto pasikartojančių veiksmų trukmė ir poilsiui skirti laiko intervalai labai skiriasi, atsižvelgiant į rungtynių situaciją. Šio tyrimo tikslas – ištirti, kaip fizinio krūvio pobūdis veikia krepšininkų organizmo fizines bei funkcines galias. Dvylika didelio meistriškumo krepšinio žaidėjų (amžius 21 ± 1,9 metų, kūno masė 86,2 ± 5,8 kg, ūgis 189,6 ± 6,8 cm, KMI 23,9 ± 1,3 kgm2, siekimas stovint 247,8 ± 9,6 cm), savanoriškai dalyvavo šiame tyrime. Visi tiriamieji turėjo 12 ± 1,9 m treniravimosi patirtį, sportuodami ~10 val. per savaitę. Tyrimui buvo pasirinktas vienos imties tiriamųjų pasikartojančių matavimų modelis. Intervalinės treniruotės (IT) pobūdis, manipuliuojant kartojimų skaičiumi, poilsio trukme, bėgimo atkarpų ilgiu, tačiau išlaikant nekintančią darbo apimtį (900 metrų), darbo ir poilsio santykį (1 : 5) bei atsigavimo laiką (5 min.), buvo pasirinktas kaip nepriklausomasis kintamasis. Bėgimo greitis, trukmė, nuovargio indeksas, atsigavimo dinamika, organizmo fiziologinė reakcija į fizinį krūvį (širdies susitraukimų dažnis, deguonies kiekio kitimas raumenyse bei laktato koncentracija kraujyje) buvo vertinti kaip priklausomieji kintamieji. IT-1 buvo atliekama dešimt kartų 30 m šaudyklinių bėgimų (15 m + 15 m) su vienu 180° krypties keitimu, o tarp bėgimų daromos 30 sek. pertraukėlės. Įveikus 15 m atkarpą, užminama linija ir apsisukus grįžtama į pradžią. Kad būtų išlaikyta krūvio pusiausvyra, tiriamųjų buvo paprašyta kiekvieno bėgimo metu posūkį atlikti vis kita koja užminant liniją. IT-2 buvo atliekama dvidešimt 15 m šaudyklinių bėgimų, o tarp bėgimų daromos 15 sek. pertraukėlės (grįžimui iki bėgimo pradžios linijos). Tyrimas parodė, kad skirtingo pobūdžio treniruotėse vyravo skirtingas vidutinis bėgimo greitis, kuriam įtakos turėjo ne tik atkarpų ilgis bet ir krypties keitimas. Abiejose treniruotėse reikšmingai skyrėsi ir nuovargis, kurį patyrė žaidėjai darbo metu. Nereikšmingas raumenų oksigenacijos (deguonies įsotinimo) skirtumas tarp treniruočių rodo, kad didelis aerobinių reakcijų aktyvumas su mūsų taikytu darbo pobūdžiu nėra susijęs. Širdies susitraukimų dažnio kaita šią tendenciją patvirtina, tačiau reikšmingas jo didėjimas parodo parasimpatinės nervų sistemos nuovargį, pasireiškiantį skirtingo pobūdžio treniruotėse. Anaerobinių reakcijų aktyvumas skirtingo pobūdžio treniruotės skiriasi. Nors IT-1 treniruotėje buvo užfiksuotas mažesnis bėgimo greitis, ilgesnis intervalinio darbo laikas ir mažesnis nuovargio indeksas, vis dėlto laktato (La) koncentracijos kraujyje po krūvio buvo 4,49 mmol/l (p < 0,001) didesnė nei IT-2. Tai leidžia daryti prielaidą, jog dalis aerobinių reakcijų yra susijusios su metabolitų šalinimu ir energinių medžiagų kompensavimu dirbančiuose raumenyse.